Pagalba įvairiose situacijose...
Sveiki atvykę » Literatūra » J. Vaičiūnaitės „Kanono Barborai Radvilaitei“ septintosios dalies analizė ir interpretacija

J. Vaičiūnaitės „Kanono Barborai Radvilaitei“ septintosios dalies analizė ir interpretacija

Sigita, 2015-04-20, www.pasakukampelis.eu
Judita Vaičiūnaitė - Kanonas Barborai Radvilaitei

J. Vaičiūnaitė – XX a. pabaigos poetė, parašiusi nemažai eilėraščių ciklų: „Priemiesčių“, „Archyvas“, „Vilniaus bažnyčios“, „Po šiaurės herbais“. Jos eilėraščiams būdingi įvairūs garsiniai sąskambiai (aliteracijos), laužytos eilutės, jaučiama gamtos ir kultūros priešprieša. J. Vaičiūnaitės parašytame septynių dalių „Kanone Barborai Radvilaitei“ yra atskleidžiama renesansiniu laikotarpiu įvykusių dviejų istorinių asmenybių – Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės – meilės tragedija.

Paskutinėjė kanono dalyje kalba pati Barbora Radvilaitė. Ši moteris Lietuvos istorijoje užima ypatingą vietą ne dėl savo valdymo, o dėl to, kad ištekėjo už Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto ir tapo Lenkijos karaliene, būdama ne karališko kraujo. Ją nunuodijo Žygimanto motina Bona. Šį istorinį kontekstą būtina žinoti norint suprasti tai, apie ką mąsto, kalba Barbora Radvilaitė. Eilėraščio nuotaika mistiška, nes Barbora jau mirusi, o ji vis dar viską jaučia ir supranta. Barbora sako, kad ji bus „ne pageltęs pergamentas“. Pergamentas seniai visų užmirštas kultūros dalykas, o ši moteris nenori tokia būti ir nebus, nes jai „meilė bus galia išlikti“. Taigi kultūra sunykus, o meilė bus tokia pat nemari kaip poezija. Barbora Radvilaitė kalba ne tik apie meilę, bet ir apie savo gimtą miestą Vilnių, kuriame ji pavirto „renesansu“. Žodis „renesansu“ nurodo, apie kokį laikmetį kalba ši moteris.

Pirmos ir antros strofos Barboros žodžiai: „aš čia gimiau ir grįžau čia numirusi“ – yra antitezė tarp mirties ir gimimo. Bet netgi numirusi Barbora Radvilaitė matė ir jautė, kad „tamsus ir ankštas buvo karstas“ ir girdėjo, kad „kanopų ritmas tarsi laikrodžio tiksėjimas“, o „Žygimanto alsavimas, duslus ir karštas“. Tik mylintis žmogus gali likti su sau brangiu žmogumi per amžius, jausti jo alsavimą taip, lyg jis būtų šalia. Barbora buvo išvažiavusi karūnuotis į Lenkiją, ten ji mirė, o buvo palaidota Viilniuje. Tai mes žinome iš istorijos. Šį faktą patvirtina Barboros žodžiai: „grįžau čia numirusi, į savo dangų įtikėjusi“. Šie žodžiai yra metafora, nes Barbora įtikėjo ne į dangų, o į savo meilę Žygimantui Augustui.

Paskutinėje strofoje aprašoma Vilniaus miesto panorama, kurią mato Barbora. Ji grįžo „į šitą miestą ūkanoj“, nepaisant to, kad ją buvo ištrėmę. Barbora grįžo mirusi, tačiau prisikėlė „žemės prisilietus“, nes būtent šioje žemėje ji patyrė, ką reiškia mylėti ir būti mylimai.

J. Vaičiūnaitės septintoji kanono dalis yra lyg Barboros Radvilaitės monologas, kuriame atsiskleidžia Barboros požiūris į meilę, o meilė renesanso laikotarpiu iškeliama kaip aukščiausia vertybė. Vaičiūnaitė kalba apie šį jausmą santūriai, šaltai, kito žmogaus, Barboros, žodžiais. Eilėraštyje rašoma beveik tik apie kultūrinius dalykus: poeto eiles, pergamentą, miestą, bokštus, laikrodžio tiksėjimą, bet kaip gamtos dalykas dominuoja meilė.

Analizėsir interpretacijos autorė: Sigita Rimkevičiūtė

Įmonės
(mini interneto svetainės)
Transportas:

Finansai:

Draudimas:
Šaunioji matematika
Pasakų kampelis
Naminių tortų kepimas Joniškio rajone +370 676 13919
© viskoDAUG.eu
Atnaujinkite slapukų nuostatas