Pagalba įvairiose situacijose...
Kazio Borutos sukurtas romanas „Baltaragio malūnas“ yra folklorinis. Jame be galo daug mistiškų veikėjų ir su jais susijusių reiškinių. Čia pasakojama, kad ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio malūnas. Malūno ūžimas susiliedavo su ežero murmėjimu į vieną svaiginantį gaudesį, kuris užkerėdavo savo paslaptingumu. Tai suteikia romanui paslaptingumo, mistiškumo.
Su pagrindiniais veikėjais - Jurga ir Girdvainiu - susiję daug mistiškų įvykių. Jurgis Girdvainis gyveno už septynių mylių nuo Paudruvės krašto, Daugnorų kaime. Jis buvo šaunus ir išdidus.
Girdvainio išdidumas matydavosi ir jo kalboje. Kalbėdamas su Jurga, Girdvainis iš prad-ių buvo nedrąsus, bet kai ji pasakė, kad tekės už jo, jei išsklaidys burtus nuo jos kelio, Girdvainis staiga atgauna savo išdidumą ir atsako, kad vistiek atvažiuos pas ją su piršliu pirmą šeštadienį. Iš jo kalbos galime matyti, kad jis tikrai labai išdidus.
Tačiau didžiausias Girdvainio pasididžiavimas buvo jo obuolmušiai. Tuos obuolmušius žirgus paliko jam mirdamas tėvas ir įsakė juos saugoti kaip savo akį, sakydamas, kad kol žirgai o buoliuoti bus, tol ir jo gyvenimas bus kaip obuolys. Todėl Girdvainis saugojo tėvo prisakymą. Dėl tų žirgų jis visą savo ūkį apleido, bet, kai išvažiuodavo su savo žirgais, tai, kaip su paukščiais - lygus kelias ar pabjuręs - nulėkdavo.
Turėdamas tokius puikius žirgus Girdainis pradėjo važinėtis sau mergos ieškodamas. Tačiau tokios, kuri nebijotų visą gyvenimą važinėtis su tokiais, kaip viesulai, arkliais. Nors ir daug kur važinėjo, tačiau sau mergos nerado. Bet čia buvo kaltas neapsakomas Girdvainio išdidumas. Jis kinkydavo obuolmušius ne į karietą, bet į mėšlavežimį, už piršlį pasiimdavo ne liežuvingą ūkininką, bet kaimo skerdžių Anuprą Visgirdą, kuris viena akimi neprimatė ir viena ausimi neprigirdėjo. Girdvainis nesirengdavo gražiai, o apsivlkdavo išverstais kailiniais, apsiaudavo klumpėmis ir išrūkdavo. Taip Girdvainis bemerginėdamas savo mergos nerado. Kadangi visų ūkininkų dukterys buvo rimtos merginos, todėl išgirdęs, kad Paudruvės kaime yra Baltaragio malūnininko nepaprasta duktė, pas kurią su piršliais niekas atvažiuoti negali, sekmadienį Girdvainis nulėkė pas Jurgą į kaimą. Pakalbėjęs su Jurga, Girdvainis dar ilgai stovėjo, negalėdamas atitraukti nuo jos akių. Taip užgimė Girdvainio meilė Jurgai. Anupras baiminosi, kad kas gali atsitikti kelionėje, o Girdavinis į tai visiškai nekreipė dėmesio. Tačiau jis klydo, kad kelionė bus lengva. Girdainiui nors ir rūpėjo kuo greičiau nukakti pas Jurgą, bet jam pasirodė įtartinas arklių nepaprastas eiklumas ir Anupro susikaupimas. Tada ėmė kažkas po ratais cypti ir unkšti, tačiau dėl žirgų lėkimo nesimatė, kas ten buvo. Priekyje Girdvainio ir Anupro laukė dar didesni išbandymai - septyni tilteliai. Nors juos visus ir pralėkė, tačiau aplinkui taip sutemo, kad nieko nesimatė. Visa laimė, kad Girdvainis spėjo pastebėti Baltaragiio malūno kryptį ir paleido arklius tiesiai į jo pusę. Pagaliau arkliai sustojo ir taip sužvengė, kad rūkas staiga išsisklaidė. Visą šią kelionę jam padėjo nugalėti drąsa ir meilė Jurgai. Tačiau judviejų laimę ir meilę pražudė pelkių velnias Pinčiukas, užkerėjęs mylimuosius.
Šiame folkloriniame romane Girdvainis pavaizduotas kaip labai drąsus žmogus, nes nugalėjo burtus. Ir nors Girdvainis - mistinis personažas, tačiau jo meilė Jurga pavaizduota labai tikroviškai.
Rašinioautorė: Sigita Rimkevičiūtė
