Pagalba įvairiose situacijose...
K. Donelaitis gimė 1714 m. Lazdynėliuose, netoli Gimbinės. Mirė 1780 m. Tominkiemyje. Jo asmenybei formuotis turėjo įtakos dvasininko profesija. XVIII amžiuje, yrant feodaliniams santykiams, plintant švietėjų idėjoms, bręstant Prancūzijos buržuazinės revoliucijos idėjoms, vyko krašto kolonizacija ir germanizacija. Tai vertė K. Donelaitį ginti lietuviškumą. Poemoje „Metai“ Donelaitis gynė lietuvių kalbą, papročius.
K. Donelaitis poemoje labai sielojosi dėl to, kad būrai nebesilaiko lietuviškų papročių. Tai poetas geriausiai atskleidžia, kalbėdamas Krizo lūpomis. Rūpindamasis būrų morale, Krizas priekaištauja „klapams“ (bernams) ir mergaitėms (samdinėms), kad pasigenda kuklių lietuviškų tradicijų, kai „klapai“ pasitenkindavo vyžomis, o mergaitės „marginėmis“ (margais sijonais), kai buvo gardu košė su lašiniais. Dabar „klapai“ jau nori „puikių sopagačių“, o mergaitės „budelačių“, visi reikalauja jautienos, avienos, kiaulienos, veršienos.
Nepasitenkinimą sukelia tie būrai, kurie mėgdžioja svetimus papročius, kad jie jau kaip vokiečiai „sopaguoti“ ar su kurpėmis ant „česnių“ pasirodo. Autorius Selmo balsu dejuoja:
Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės,
Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo
Ir nei kurpių nei sopagų dar nepažino,
Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės.
Šioje poemoje smerkiami ne tik kai kurie būrai, bet ir ponai, nes būrai įvairių keiksmažodžių išmoko būtent iš ponų. Ponai, dar be viso to, yra niekinami už šykštumą, žiaurumą, apsirijimą.
Dar viena labai didelė kai kurių būrų yda – girtuokliavimas. Prie šios ydos dar prisideda ir tinginystė, vagystės, būrų klastigumas. Poemoje nesmerkiami ir nekaltinami tie būrai, kurie vagia ne sau, o tam, kad galėtų susimokėti mokesčius „maloningiesiems ponams“. Poeto pyktį sukelia ir jis išvadina vagimis tuos būrus, kurie vagia iš draugų krepšelių.
Daug K. Donelaitis turi pastebėlių ir dėl būrų „etiketo“. Net veiklusis Enslys, atėjęs į vestuves, nemoka „tranšieruot“. Kad Enslys nemoka elgtis prie stalo įrodo tokie jo veiksmus apibūdinantys žodžiai:
Tuo su nagais kaip būrs lašinių šmotus nusitvėrė
Ir skvarbydamas ant torielių sumeti stukiais;
O štai kai vestuvininkai pradeda dainuoti, tai tas jų dainavimas autoriui labiau panašus į žviegimą, nes visi jau buvo „dosniai prisisiurbę“. O ir šoka būrai nelabai pavyzdingai:
Klišis su bjauriais sopagais Pimę nutvėrė,
O Kairiuks apsiavęs kurpes Tušę pagriebė
Ir lietuviškai ant aslos šokdami spardės.
Tai aišku tik smulkmenos, bet daugiausiai K. Donelaitis sielojosi dėl būrų girtuokliavimo. Didžiausias girtuoklis „Metuose“ – Dočys. Jis su žmona Pime bėga į karčemą, nusiveda ten ir vaikus. Tokie būrai „Metuose“ labai smerkiami.
Nejaugi būrai tokie blogi ir visokių eibių darytojai? Kyla autoriui ir man toks pat klausimas. Tačiau ne visi būrai tokie blogi. Net su pasigėrėjimu K. Donelaitis pasakoja apie „viežlybus“ būrus, kurie nepasiduoda svetimšalių įtakai ir išlaiko lietuvybę. Tai parodo ir toks epizodas, kaip būrai ruošiasi į vestuves. Vieni „kurpes sau naujas nusipirkę“, kiti „dailias vyžas nusipynę“, o moterys – su kykais, merginos – su vainikais. Visa tai įrodo, kad kai kurie būrai laikosi papročių. Beje, dauguma būrų ne tik laikosi papročių. Beje, dauguma būrų ne tik laikosi papročių, bet ir yra labai darbštūs. Vienas iš darbščiausiųjų – Pričkus, kuris gerai atlieka savo pareigas ponui, yra jautrios širdies. Pričkus užjaučia būrus, paguodžia juos. Tačiau dažnai tokie žmonės lieka neįvertinti. Labai panašūs į Pričkų – Lauras ir Krizas. Taigi matome, kad poemoje aprašomi tiek geri, tiek ir kažkuo prasikaltę būrai.
Beje, šioje poemoje autorius pamini ir dar vieną būrų ydą – tinginystę. Pats autorius pasakoja anekdotšką nuotykį, kai nenušienautas liko tik Plaučiūno sklypas. Mat, pernai talkoje pas Kasparą prisivaišinęs, jis „naktyj tamsių laukų klydinėdamas“, prapuldė ir savo dalgį, ir budę. Dalgio ir budės Plaučiūnas pasigedo tik po metų, kai atėjo šienapjūtės laikas. Šis epizodas ir daugelis kitų parodo būrų apsileidimą ir tinginystę, tačiau ne visi jie tokie.
Šioje poemoje K. Donelaitis puikiai pavaizdavo XVIII amžiaus būrų gyvenimą: jų papročius, buitį. Skaitydami šią poemą, mes tarsi iš arti matome visą sunkų būrų gyvenimą, kuris kartkartėmis paįvairinamas juokingais nutikimais.
Rašinio autorė: Sigita Rimkevičiūtė
