Pagalba įvairiose situacijose...
J. Biliūnas – XX a. Pradžios rašytojas – humanistas. Savo kūriniuose jis dažniausiai vaizduoja skriaudžiamųjų likimą, neteisybę. Jam labiausiai rūpėjo tai, ką išgyveno žmonės, kurie nusižengė moralinėms normoms. Visa tai jis ir atskleidžia daugumoje novelių: „Ubagas“, „Lazda“, „Kliudžiau“ ir kituose kūriniuose.
Rašytojui buvo svarbu savo kūriniuose atskleisti ne tik nusižengimus žmoniškumui, bet ir tai, kad net ir tie žmonės, kurie labiausiai skriaudžiami, geba atleisti, suprasti ir net atjausti savo skriaudėjus.
Atleisti manau gali tik mylintys žmonės: tokie kaip Petras Sabaliūnas iš novelės „Ubagas“, Juozapota iš apysakos „Liūdna pasaka“. Šiose novelėse atskleidžiama jaunos kartos nepagarba senajai. Sabaliūnas išvaromas iš namų tik todėl, kad jis jau senas, niekam nereikalingas, nes juk, Sabaliūno žodžiais tariant, „senas žmogus visur nemalonus“. Tačiau šis žmogus nekaltina savo sūnaus, o jo gaili, nes gal ir jį taip vaikai išvarys iš namų. Panašiai atsitinka ir Juozapotai, kurios po jos vyro netekties visi šalinasi. Ši moteris nesijaudina dėl viso to, ją nuo žmonių šaltumo, abejingumo apsaugo jos beprotystė. Aukos yra seni žmonės, kurie jau niekam nereikalingi ir nebegali apsiginti. Tačiau ir patys skriaudėjai galbūt kada nors supras, ką jie darė ne taip. Taigi jaunystėje žmonės daro daug klaidų to patys nesuprasdami ir nemokėdami atleisti. Tačiau bėgant metams žmogus išmoksta atleisti ir suprasti.
Dabartinėje visuomenėje žmonės nemoka ne tik atleisti ir suprasti, bet ir įvertinti svarbiausią dalyką šioje žemėje – gyvybę. Ir nesvarbu, ar tai būtų žmogus, ar kitas gyvas padaras. Apie tai J. Biliūnas rašė savo novelėse „Vagis“, „Brisiaus galas“. Tačiau kartais pats skriaudėjas tampa auka. Taip atsitinka novelėje „Vagis“. Joje aprašoma, kaip žmogus, gindamas savo turtą, nužudo arkliavagį. Atrodo, kad tai tik savigyna, tačiau pats žmogus, kuris nužudė kitą žmogų, taip nemano. Jis dėl savo padaryto nusikaltimo kankinasi visą gyvenimą, jis sau atleisti negali ir nežino, ar Dievas jam atleis.
Novelėje „Brisiaus galas“ aparašoma, kaip pats šeimininkas nušauna savo šunį. Tai smerktinas poelgis, tačiau tai atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Šeimininkas, lyg bijodamas šuns žvilgsnio, nubėgo tekinas. Tačiau šuo jo nekaltina, jis galbūt supranta, kodėl jo šeimininkas jį užmušė. Tai, kad šuo atleidžia savo skriaudėjui, rodo jo noras „kojas paskutinį kartą palaižyti“. Tačiau ne visada žmonės vertina gyvybę, nors kartais būna ir išimčių.
Kartais žmonės suvokia savo kaltę tą pačią minutę, kai padaro ką nors neatitaisomo. Savo kaltę gali suvokti ne tik subrendęs žmogus, žinantis visas moralines vertybes, bet ir mažas vaikas, kuris savo kaltę suvokia ne protu, o širdimi nujaučia. Visa tai supranta J. Biliūno novelėje „Kliudžiau“ aprašytas vaikas., nors jis tėra tik antros klasės mokinys. Jis, nušovęs katytę, didžiuojasi tuo, tačiau vos pribėgęs pajunta širdyje šaltį. Vaikas, pamatęs „nenusakomo skausmo pervertą veidą“ katytės veidą, supranta savo kaltę. Dabar jam ta katytė jau nebe ta „niekam nereikalinga“, o tarsi kažkas labai artima. Jam šis jo poelgis tampa didele našta, kuri slegia jo krūtinę. Visa tai jis supranta pats, be niekieno aiškinimo. Šį įvykį vaikas prisimena visą gyvenimą. Šūvį šis žmogus vadina laimingu galbūt todėl, kad tik jis jam pačiam padeda suvokti, kas ta gyvybė ir kokia jos vertė. Taigi tai, ką suvokia žmogus savo protu, vaikas gali pajusti širdimi.
Dabartiniame gyvenime viskas yra kiek kitaip, suaugę, galvodami, kad vaikas dar per mažas, nepaaiškina jam, kad gyvybę reikia branginti, kad reikia išmokti ne tik neskaudinti kitų, bet ir mokėti atleisti savo skriaudėjams. Tokio supratimo apie skriaudą ir atlaidumą, koks yra aprašomas daugumoje J. Biliūno novelių, gyvenime beveik nelikę. Juk dabar dauguma šeimininkų žudo savo kažkada mylėtus augintinius ir jiems, skirtingai nei šeimininkui iš novelės „Brisiaus galas“, yra visiškai nesvarbu, ką jaučia gyvūnas. Taip elgiasi ne tik suaugę, bet ir vaikai. Tėvai išvyti iš namų nėra tokie atlaidūs kaip Petras Sabaliūnas iš novelės „Ubagas“. Taigi tikrasis žmonių supratimas apie skriaudą ir atlaidumą savo skriaudėjui skiriasi nuo J. Biliūno aprašytų veikėjų supratimo.
J. Biliūnas – psichologinio pasakojimo meistras. Rašytojui yra svarbiausia ne aplinka, o būtent žmogaus vidaus panorama. Savo novelėse rašytojas analizuoja nuskriaustųjų ir skriaudėjų jausmus. Visa tai, ką jaučia šie žmonės, jis aprašo realiai, neperdėtai.
Rašinio autorė: Sigita Rimkevičiūtė
