Pagalba įvairiose situacijose...
Maironis – poetas – lyrikas. Reikšmingiausias jo indėlis į lietuvių literatūrą – lyrinė poezija. Jo eilėraščiai kupini meilės savo gimtajam kraštui Lietuvai: jos praeičiai, gamtai, moteriai. Maironis, kaip ir visi romantikai, rašė ne tik apie savo gimtojo krašto praeitį, bet domėjosi ir šalies papročiais, tautosaka. Todėl jo eilėraščiuose, baladėse galime rasti tautosakos motyvų.
Analizuojama lyrinė baladė „Jūratė ir Kastytis“ yra ne tik apie tragiškai pasibaigusią šių mylimųjų meilės istoriją, bet ir apie tai, kaip, senovės lietuvių manymu, atsirado gintaras. Šioje baladėje aprašomas dviejų pasaulių – dieviškojo ir žemiškojo – konfliktas. Jis įvyksta tarp perkūno, Jūratės ir Kastyčio, nes dievai ir deivės negali bendrauti su žmonėmis, o tuo labiau – mylėti žmonių taip, kaip Jūratė myli Kastytį, o jis – ją. Perkūnas šioje baladėje vaizduojamas kaip teisėjas, kuris nubaudžia šiuos du įsimylėjėlius.
Baladė pradedama gražiu gamtovaizdžio aprašymu, kai jau „saulutė leidžias vakaruos“. Lyrinis subjektas baladės pradžioje yra lyg veikiantysis asmuo, kuris pataria Kastyčiui skubėti namo, nes „motulė laukuos nekantruos“. Tolesniuose įvykiuose lyrinis subjektas nedalyvauja, o tik stebi juos. Šio kūrinio erdvė abstrakti, plati kaip „besiūbuojančios marės“, kurios vilioja žvejį Kastytį savo dovanomis. Taip mes sužinome, kad motina laukia sugrįžtančio ne iš kur kitur, o būtent iš marių. Artėjantis vakaras ir besiūbuojančios marios nuteikia Kastytį svajingai, jo mintys dausuos skrajoja. Žvejys, nors ir žinodamas, kad jo laukia motina, nenori grįžti ir užtrunka tol, kol „žvaigždutės pasimato“. Ir staiga nakties fone iš vandes „išplaukia dieviška Jūratė“. „Dieviška“ ne tik savo grožiu, bet ir prigimtimi. Ji vaizduojama „balta kaip vandenų puta , / Žaliai lig pusės pridengta“. Kastytį Jūratė vadina „baltalyčiu“, tačiau jos kreipimesi į jį girdimas lyg ir priekaištas, jog žvejys vilioja jos žuvis, nes kaip ji sako, „marės – mano viešpatija“. Todėl Kastytis laikomas lyg ir įsibrovėliu, kurį Jūratė norėtų išvaryti iš marių. Tačiau Kastytis ne bailys, o vyras, kuris „jėga tryško begaline“. Tačiau Jūratė „nemarioji“ šio vyro ne tik nebijo, bet jai jis ima vis labiau patikti. Kastytis vadinamas „milžinu galiūnu“, kuris nieko nebijo. Tai dar vienas epitetas, kuris įrodo, kad Kastytis nėra silpnas net ir būdamas ne savo valdose. Būtent šiam „žemės sūnui“ Jūratė padovanoja didžiausią savo turtą – skaistybę. Ji pamiršta visus draudimus, kad žmonės ir dievai negali mylėti vienas kito, tačiau ta meilė stipresnė už ją pačią. Pakilęs viesulas ir šniokščiančios bangos yra įspėjimas, kad įvyks kažkas baisaus. Tačiau Jūratė to nepaiso, jos „Kasa ir lūpų geiduliai/ Kastytį palietė meiliai“. Jūratė vadinama „daugalinga“, ji Kastytį užmigdo, jis būdamas su ja „marių pasakas sapnuoja“. Veiksmas persikelia į patį jūros dugną, į gintaro namus, kuriuose gyvena Jūratė. Šių dviejų įsimylėjėlių laimė, kaip ir gintaro namai, yra sudaužoma į daugybę gabalėlių. Šią bausmę įvykdo mitinė būtybė – Perkūnas. Tačiau Perkūnas dėl šių dviejų mylimųjų meilės kaltina ne Jūratę, o būtent Kastytį. Jūratę dangaus dievas pateisina galbūt todėl, kad ji – dieviškos prigimties, o dievai neklysta. Perkūnas liepa bangai išvilioti Kastytį ant smėlyno „negyvai jį užbučiavus“. Banga yra vaizduojama kaip moteris, kuri, kaip ir Jūratė, bučiuoja žvejį, tačiau ne dėl to, kad suteiktų laimę, o tam, kad nužudytų.
Ši taip gražiai prasidėjusi meilės sitorija baigiama Kastyčio žūtimi. Tačiau baladė tuo nesibaigia. Paskutinėse strofose poetas aprašo marių vaizdą po daugelio metų , kai iš kažkada stovėjusių gintaro rūmų likę tik gabaliukai, kuriuos į krantą barsto „gelmės nematomoji sauja“. Šiuos aksaspalvius gabalėlius barsto ne kas kitas, o pati Jūratė, norėdama atiduoti žmonėms nors po gabalėlį tos laimės, kurią ji patyrė būdama rūmuose kartu su mylimuoju. Žmonės, girdėdami vaitojimą ir dejavimą, prisimena Jūratę, kuri iki šiol tebegyvena jūros dugne. Poetas, priminęs skaitytojams apie šią tragišką praeitį, vėlgi vaizduoja dabartį. Dabartyje merginos, norėdamos pasipuošti prieš bernelius, renka gintarą. Šis gintaras yra lyg meilės simbolis, kuris vienija vienas kitą mylinčius žmones taip, kaip kadaise jungė Jūratę ir Kastytį. Meilė yra prilyginama „jėgai begalinei“, kuri kartais prasiveržia kaip audra – netikėtai.
Šioje baladėje Maironis, naudodamasis tautosaka, aprašo kadaise gyvenusių mitinių būtybių – deivės Jūratės ir dievo Perkūno gyvenimą. Baladėje yra atskleidžiama dviejų mylimųjų – Jūratės ir Kastyčio – tragiškai pasibaigusią meilės istoriją. Ši istorija yra lyg įrodymas, kad meilei jokių draudimų ar apribojimų nėra ir kad ji žemėje – švenčiausias dalykas.
Analizės ir interpretacijos autorė: Sigita Rimkevičiūtė
