Pagalba įvairiose situacijose...
J. Marcinkevičius – XX a. pr. rašytojas, dramaturgas. Dvasia, kalba, moralė, žmogus, žemė – pagrindinės jo kūrybos temos. Svarbiausi Lietuvos istoriniai įvykiai atsispindi jo poetinėse dramose „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“. „Mažvydas“ – antroji draminės trilogijos dalis. Tai drama apie M. Mažvydą, pirmosios lietuviškos knygos autorių, kurio gyvenimo moto – pareiga. Jis gyvena ir dirba Ragainės bažnytėlėje, rūpinasi vagimis, girtuokliais, dar padeda žmonos giminėms.
Analizuojamos ištraukos pradžioje pastorius Mažvydas kalbasi su špitolninku Žioba. Špitolninkas kalbasi su Mažvydu vidurnaktį po ąžuoliuko sodinimo. Ąžuoliukas Nemunu atplaukia iš Lietuvos, todėl jis Mažvydui labai brangus. Tai mes žinome iš konteksto. Pokalbyje dalyvauja ir daugiau špitolininkų: Berankis, Mačys, Nikodemas, Tirva. Mažvydas sako, kad dabar žmonės mylėt vieni kitų nemoka, meilę reikia įrodinėti darbais, o ne žodžiais, kuriais mes „sielų nuogumą dangstom“. Po šių žodžių Mažvydas nutyla. Iš remarkų galime spręsti, kad pastoriui sunku kalbėti, nes jis prieš pasakydamas ką nors patyli, po to atsidūsta ir tik tada prabyla.
Nuotaika yra liūdnoka, nes kalbama apie žmones, kurie apie meilę sprendžia iš žodžių, o ne iš darbų. Mažvydas tą meilę, prisirišimą įrodo darbais, jis atleidžia špitolninkams jų nuodėmes, priglaudžia juos, slaugo, padeda jiems suprasti, kas yra Dievas, dora, pareiga. Visus darbus jis atlieka vien verčiamas pareigos jausmo. Vienintelė vieta, kurią jis myli, yra jo gimtoji žemė Lietuva. Bet jis bijo ir į ją sugrįžti, todėl jau trylika metų gyvena Ragainėje. Šis žmogus lyg nerami dvasia klaidžioja tarp savos ir svetimos žemės, o riba tarp jų yra Nemunas – pykčio upė. Tai Nikodemo žodžiai. Nikodemas, žiūrėdamas į dangų, lyg kyla aukštyn. Mažvydui nerūpi tas aukštumas, jam terūpi tik „žmogaus širdies gilumas“. Aukštumas ir gilumas yra lyg priešprieša. Nikodemui pasirodo lyg tai jie visi lekia aukštyn arba gilyn. Nors tai ir girto žmogaus žodžiai, bet Mažvydą nuteikia svajingai. Ištrauka baigiama Mažvydo žodžiais: „šaknim – į pragarą, šakom – į dangų“. Tai metafora. Šis paskutinis sakinys yra lyg užuomina apie pasualio medį, kurio visos šakos priklauso tik dangaus gyviams, kamienas – žmonėms, o šaknys yra pragaras, pomirtinė karalystė.
Analizuojamoje ištraukoje ryškėja Mažvydo vidinis ir išorinis konfliktas su špitolninkais, kurie nenori patikėti, kad Mažvydas juos myli. Pastoriaus sakinių gale rašomi klaustukai ir šauktukai rodo jo emocingumą, nes jis visą laiką stengiasi įtikinti šitolninkus, kad juos myli. Tačiau jis jaudinasi, kad kalba tai apie viena, tai apie kita. Tai panašu į Škėmos kūryboje vartojamą sąmonės srautą.
Analizės ir interpretacijos autorė: Sigita Rimkevičiūtė
