Pagalba įvairiose situacijose...
Sveiki atvykę » Literatūra » J. Degutytės eilėraščio „Ant žemės delno“ analizė ir interpretacija

J. Degutytės eilėraščio „Ant žemės delno“ analizė ir interpretacija

Sigita, 2015-04-20, www.pasakukampelis.eu
Janina Degutytė - Ant žemės delno

J. Degutytė – viena didžiausių XX a. antrosios pusės intymiosios moteriškos lyrikos kūrėjų. Jos kūryboje ryškūs maksimalistiniai siekiai, meilė žmogui, žemei, Tėvynei. Svarbiausia meninė prie monė – antitezė.

Analizuojamas eilėraštis „Ant žemės delno“ parašytas 1962 m. Jį sudaro 6 strofos, rimas – kryžminis. Tai lyrinis eilėraštis apie žemę, ji lyg motina, kuri rūpinasi savo vaiku ir viską, kas yra geriausia, atiduoda tik jam. Žemė – motina, o jos vaikai – viso pasaulio žmonės.

Eilėraštis pradedamas žemės vaizdu: „Palei svyruoklius baltus/ Žali šaltiniai alma“. Šioje strofoje, kaip ir visame eilėraštyje, didelis dėmesys skiriamas spalvoms, kurios nuolat kinta. Žemė yra sugyvinama ir aprašoma kaip globėja, kuri „Laiko mane kaip smiltį“ ant savo delną. Žemė yra didelė, o žmogus lyginamas su maža smiltele. Ši globėja laiko ne tik žmogų, bet ir jo kraują – „Gyvą raudoną šaltinį“, meilę ir šauksmą – „Vėtrą pavasarinę“ ir rūpestį sunkų. Žemė turi išgirsti žmogų, „Savo šaukiantį vaiką“. Tačiau jo šauksmas nebylus, žemė į jį neatsiliepia. Ketvirtoje strofoje eilėraščio nuotaika kinta, jis slogi. Žmogus išnyksta, o žemė laiko „kryžius juodus“ ir „pelenus baltus“. Balta pelenų spalva yra lyg priešprieša, antitezė juodai kryžių spalvai. Niūrią nuotaiką padeda sukurti „vėjas, kraupus ir šaltas“.

Paskutinėse strofose žmogus vaizduojamas kaip kalbanti žvaigždė, kuri prašo žemės „Laikyt tu mano svajonę!/ Mano žvaigždės likimą“. Žmogus, nors ir virtęs žvaigžde, turi ne tik svajonę, bet išgyvena ir meilę, skausmą, prakeikimą. Visa tai turi saugoti žemė.

Paskutinėje strofoje grįžtama prie ankstesnio žemės vaizdo, tačiau šioje strofoje aprašoma žemė, kuri ant savo delno „Laiko žmogų kaip žvaigždę“. Tolimas dangaus kūnas žvaigždė yra lyg priešprieša žemės smilčiai, kuri yra tokia maža ir tokia artima.

Šiame J. Degutytės eilėraštyje didelis dėmesys skiriamas žemės vaizdo aprašymui: metų laikų – pavasario ir vasaros keitimuisi, spalvų – baltos, žalios, raudonos, juodos ir baltos kaitai. Eilėraštyje minimos spalvų antitezės, juodas kryžius yra lyg priešprieša baltiems pelenams. Gamtos dalykai sugyvinami: žemė yra lyg globėja, smėlis ir žvaigždė yra lyginamos su žmogumi.

Analizės ir interpretacijos autorė: Sigita Rimkevičiūtė

Įmonės
(mini interneto svetainės)
Transportas:

Finansai:

Draudimas:
Šaunioji matematika
Pasakų kampelis
Naminių tortų kepimas Joniškio rajone +370 676 13919
© viskoDAUG.eu
Atnaujinkite slapukų nuostatas