Pagalba įvairiose situacijose...
Sveiki atvykę » Literatūra » J. Apučio novelės „Dobilė“ ištraukos analizė ir interpretacija

J. Apučio novelės „Dobilė“ ištraukos analizė ir interpretacija

Sigita, 2015-04-20, www.pasakukampelis.eu
Juozas Aputis - Dobilė

Meilė artimui ir tarpusavio supratimas

J. Aputis – šiuolaikinis rašytojas – novelistas. Jo kūryboje dera klasiškumas ir modernumas. Savo kūriniuose Aputis rašo apie vaikystės prisiminimus, šeimą, namus. Rašytojas tikisi iš žmonių tarpusavio supratimo, gražių žmogiškų santykių. Žmogiškumą ir dvasingumą Aputis laiko patikimiausiomis vertybėmis.

Analizuojama ištrauka paimta iš novelės „Dobilė“. Novelė yra apie sergančios motinos ir jos vaiko santykius, kurie yra darnūs. Šie veikėjai pasižymi tuo, kad besąlygiškai myli ne tik vienas kitą, bet ir gyvulius, o ypač savo karvę Dobilę. Tai mes žinome iš konteksto. Ištrauka prasideda švelniais Martyno žodžiais: „Mama tu eik i lovą ir palauk...“ Tai ne įsakymas, o rūpestis savo motina, kuri labai jaudinasi dėl karvės Dobilės. Sūnus vakare lyjant ir žaibuojant išeina ieškoti Dobilės. Jis dar labai jaunas, todėl labai bijo žaibų, tačiau suvokia, kad motinai taip pat baisu. Vaikas norėtų, kad tėvas jį paguostų ir nuramintų, tačiau tėvo nėra, jis – miręs. Tai mes žinome iš konteksto. Marčiui vienam tenka išeiti į laukus iš jaukių namų į nepažįstamą erdvę. Jam atrodo, kad jis bėga apginti pasaulį, „kuriame šiąnakt keturiese ieško vienas kito – motina, jis, Dobilė ir šuo“. Tai keturi šio vienkiemio gyventojai, kurie jau taip seniai gyvena kartu, kad supranta vienas kitą be žodžių. Nusakyti savo jausmams, mintims jiems užtenka tik žvilgsnio. Kai Martynas išeina ieškoti karvės, motina įsitempusi laukia , ir jis būtinai turi surasti Dobilę tam, kad motina nusiramintų.

Marčius ne vienas ieško karvės, bet kartu su juo bėga ir ištikimas šuo, kuris visur seka iš paskos. Vaikas suvokia, kad ir šuo jaučia baimę, „jis bijo bent kiek atitolti nuo Marčiaus“. Šis baimės jausmas suartina žmogų ir šunį, todėl „bėgti jiems daug geriau, daug lengviau, nes tada nei griausmas ne taip baisu“. Būtent šią akimirką vaikas nori sutikti žmogų, „o labiausiai permirkusį tėvą, kuris pasakytų, kad tokia jau yra gamta“, tačiau dobilienoje nieko nėra. Marčius ir šuo blaškosi po krūmus, dobilieną, grįžta į tvartą, tačiau Dobilės nėra. Šis Marčiaus blaškymasis po pievą primena jo norą ištrūkti iš šios sodybos kur nors toliau. Marčius klausosi radijo, domisi pasaulio įvykiais, važiuoja į miestą. Tai mes žinome iš konteksto. Tačiau svarbiausia Martynui yra jo motinos ramybė, ir todėl jis lyg pakvaišęs ieško Dobilės. Ir staiga jis sustoja tarytum įbestas, kai „kai krūmų tankmėj pamato žaibų apšviestą baltą Dobilės kaktą“. Vaikas turėtų ką nors pasakyti, tačiau jis tyli, o šuo „viską supranta ir žiūri išpūtęs akis į juos abu – į Marčių ir Dobilę“.

Šioje J. Apučio novelės „Dobilė“ ištraukoje, kaip ir visame kūrinyje, geriausiai atsispindi gražūs žmogiški santykiai ne tik tarp sūnaus ir motinos, bet ir tarp gyvulių. Motina ir sūnus supranta ir myli ne tik vienas kitą, bet ir šunį su Dobile. Kitaip tariant, jie visi yra tarsi viena darni šeima. Tai rašytojui yra svarbiausia. Laikas ištraukoje nesikeičia – vakaras, o erdvė kinta – iš pradžių namai, o po to pieva, laukai. Pasakotojas kalba trečiuoju asmeniu. Iš detalių mes galime spręsti, kodėl ir kaip veikėjai elgiasi vienu ar kitu atveju.

Analizės ir interpretacijos autorė: Sigita Rimkevičiūtė

Įmonės
(mini interneto svetainės)
Transportas:

Finansai:

Draudimas:
Šaunioji matematika
Pasakų kampelis
Naminių tortų kepimas Joniškio rajone +370 676 13919
© viskoDAUG.eu
Atnaujinkite slapukų nuostatas