Pagalba įvairiose situacijose...
H. Radauskas – poetas – estetas. Jis yra parašęs keletą eilėraščių rinkinių: „Strėlė danguje“, „Žiemos sodas“, „Fontanas“. Šio rašytojo eilėraščiuose nėra šnekamosios kalbos intonacijos. Jiems būdingas griežtas ritmas ir geras rimas, dažnos minorinės ir ironiškos intonacijos. Eilėraštis „Kūdros rytas“, kaip ir kiti Radausko eilėraščiai, neatspindi rašytojo išgyvenimus, todėl jie įgauna visuotinumo prasmę. Eilėraštyje „Kūdros rytas“ didelis dėmesys skiriamas spalvų kaitai, palyginimams, gamtos objektai sugyvinami. Eilėraštis skambus, rimas gretutinis.
Skaitant „Kūdros rytą“, atrodo, kad tai ne eilėraštis, o rimuota pasaka apie gamtą, kurioje tarsi gyvi veikia gamtos objektai: vėjas, krūmokšniai. Radauskas šiame eilėraštyje neaprašo pavasario metu vykstančių gamtos pokyčių. Jis rašo apie įspūdžius, kuriuos jam sukelia matomas vaizdas. Kadangi vaizdas aprašomas labai detaliai, skaitytojas gali lengvai jį įsivaizduoti ir atsidurti aprašomoje vietoje. Lyrinis subjektas nedalyvauja, o tik stebi, kas vyksta aplinkui. Jam pirmose eilėraščio eilutėse nurodoma, kad veiksmas vyksta „ties pasenusia, nerege kūdra“. Kūdra yra neregė, nes dar tik tuoj išauš rytas. Vaizdas yra aprašomas, tarsi viską stebint iš viršaus. Ateinančio ryto šviesa slenka beržų viršūnėmis ir pasiekia kūdrą. Rytas lyg vaikas „juokias akim perlamutro“ ir viską nudažo „naiviais akvarelės dažais“.
Rytas ne vienintelis yra palyginamas su vaiku. Vėjas lyginamas su naujagimiu vėju, kuris gyvena karalystėj, kurioje „žaidžia lapais krūmokšniai jauni“. Viskas, kas lyrinį subjektą supa, yra nauja: „naujagimis vėjas“, „krūmokšniai jauni“. Visa kūdra yra tarsi didžiulis veidrodis, kuriame atsispindi ne tik krūmokšniai, medžiai, bet ir ryški žvaigždė aušrinė, kuri „mazgoja aukso kojas aklam vandeny“.
H. Radausko eilėraštyje „Kūdros rytas“ supriešinama tai, kas yra nauja: „naujagimis vėjas“, „krūmokšniai jauni“ ir tai, kas sena: „pasenusi, neregė kūdra“. Šiame eilėraštyje rašytojas vartoja kiek netikėtus palyginimus: rytas, kaip ir žmogus, turi akis, vėjas vaizduojamas kaip naujagimis. Eilėraštyje minimos dvi spalvos: perlamutrinė ir aukso. Tačiau, skaitant šį eilėraštį, galima įsivaizduoti ir daugiau spalvų: žalią – beržų, tamsią – kūdros.
Analizės ir interpretacijos autorė: Sigita Rimkevičiūtė
